Žmogui, kurio neturėčiau trūkti - Kovo 2023
Ar kada nors jautėte, kad negalite valdyti savo emocijų? Tarsi jūsų širdis pradėtų kovą su galva kiekvieną kartą, kai nori plakti?
Na, būtent taip jaučiuosi kiekvieną kartą, kai galvoju apie tave.
Kiekvieną kartą tavęs pasiilgimas užvaldo mane taip, kad man sunku kvėpuoti ir nebuvimas šalia ima fiziškai skaudėti visą mano esybę.
Taip jaučiuosi, kai galvoju apie tuos metus, kuriuos praleidau laikydamas tavęs atminimą, puikiai žinodamas, kad niekada nešausi į galvą.
Kai tik turiu sau pripažinti, kad liūdnai, aš vis dar myliu tave visa savo esybe.
Būtent taip jaučiuosi kiekvieną kartą, kai tavęs pasiilgau, žinodama, kad neturėčiau.
Žinodamas, kad nenusipelnei manęs, galvoju dar kartą. Žinodamas, kad turėčiau tave išmesti iš savo sistemos, lygiai taip pat, kaip prieš daugelį amžių išmečiau tave iš savo gyvenimo.
Noriu, kad nustotum egzistuoti mano viduje. Noriu pamiršti, kad tu kada nors buvai mano gyvenimo dalis. Noriu, kad tu numirtum mano atmintyje.
Noriu nustoti galvoje kartoti visus mūsų santykius pirmyn ir atgal. Kad nustotų galvoti apie visas galimybes, kurių nepasinaudojome. Apie viską, ką galėjome tapti.
Noriu, kad nustotum būti pirmas dalykas, kuris ateina į galvą kiekvieną rytą, kai pabundu.
Kad galėčiau miegoti naktimis neapgaudinėdamas savęs, įsivaizduodamas, kad esi kitoje lovos pusėje, vos per ranką.
Noriu nustoti tikėtis, kad tai tu man skambini kiekvieną kartą, kai suskamba mano telefonas. Nustoti tikėtis, kad pasirodysi iš niekur, sakydamas, kad ir tu negali manęs išmesti iš galvos.
Kiekvieną kartą, kai net pagalvoju, kad tavęs pasiilgstu, noriu sau priminti visus baisius dalykus, kuriuos man padarei. Kad prisimintum kaip tu niekada manęs pakankamai nemylėjai .
Kaip aš praleidau metus šalia tavęs, tenkindamasis trupiniais. Prisiminti, kaip tu mane paleidai, nepajudėdamas nė colio, kad bent pabandytum mane išlaikyti.
Noriu, kad galėčiau tau atleisti už visą skausmą, pažeminimą ir visas traumas, kurias palikai.
Pamiršti kerštą ir apmaudą, kurie mane ėdė gyvą. Aš noriu tave ištrinti iš savo atminties.
Noriu būti protingesnis ir išmintingesnis. Noriu geriau žinoti.
Noriu paleisti praeitį ir pagaliau tęsti savo gyvenimą, kaip ir tu. Noriu matyti tave kaip tik pamoką, kuri mane sustiprino.
Noriu nustoti tavęs mylėti, liautis tavęs norėti ir liautis tavęs pasiilgusi.
Nes, pripažinkime, jūs nesate tas žmogus, kurio reikėtų pasiilgti. Juk ko būtent aš pasiilgau?
Ar pasiilgau tų vienišų naktų, kurias praleidau, kol tu kūrei kažkieno blogą? Visi tie telefono skambučiai, į kuriuos niekada negrįžai?
Visus tuos metus praleidau laukdama, kol tu susiprasi ir tapsi tokiu žmogumi, kokio man visada reikėjo? Visus tuos kartus privertei mane jaustis kaip tavo antras pasirinkimas ?
Ar aš pasiilgau, kad niekada nebūčiau tikras dėl tavo jausmų? Visą laiką, kurį praleidau bandydamas tave išsiaiškinti ir tai, kad aš vienintelis bandžiau ką nors padaryti iš mūsų santykių?
Ar pasiilgau, kaip tu spjovei ant visko, ką tau daviau? Kaip niekada neįvertinai mano pastangų ir aukų; kaip pareikalavai visko ir nieko nedavei mainais?
Ar pasiilgstu nuolatinių muštynių ir dramos? Ar pasiilgau, kad kas nors mane emociškai skriaustų ir priverstų jaustis taip, lyg man niekada negana?
Nes jei tai padarysiu, turiu būti pamišęs ir kvailas. Tačiau, nepaisant to, niokojanti tiesa yra ta, kad mano širdis nori tavęs susigrąžinti, nors ir neturėtų.
Mano kūnas, pojūčiai ir emocijos nori grįžti į mūsų retas laimingas dienas. Noriu bėgti atgal į tavo glėbį, lyg laikas nebūtų praėjęs.
Taip, aš toks kvailas.
Esu tokia silpna, kad negaliu sutvarkyti savo širdies ar jos valdyti.
Manau, kad nesu pakankamai stiprus, kad galėčiau valdyti savo mintis, norus ir emocijas. Nepakankamai stiprus, kad nustotų tavęs pasiilgti.
